žluibt

žluĩbt interj. 1. žr. žluigt: Žluĩbt, i pavirto Šts. Aš sau žluĩbt i virtau, įvirtau Lnk. I prapešė stogą, par stogą žluĩbt kuršis vidurė[je] jaujo Krt. Ta žluibt iš vežimelio ant žemės BsPII39(Tl). 2. švyst (sudavimui, sukirtimui nusakyti): Žluĩbt su lakatu par zūbas Šts. Žluĩbt su šlėga ir nutrenkė Šts.